Niekuomet anksčiau Dmitrijus Gromovas ir Olegas Ladyženskis nerašė dokumentinės prozos – tik grožinės. Niekada nesilaikė dienoraščių. Tačiau invazija į Ukrainą viską pakeitė. Šie dienoraščiai – ne fantastika, įprasta Oldi. Kita kalba, kitas stilius – atitinkantys aplinkybes.

Šios pastabos buvo rašomos apšaudomose miestose, rūsiuose ir slėptuvėse, evakuaciniuose traukiniuose ir autobusuose, nuomojamuose butuose trumpose „savanoriškos karštinės“ pertraukomis, tarp skambučių draugams ir artimiesiems.