Kūryba Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (1911–2004) yra autobiografiška. Todėl jo eilėraščius, romanus, laiškus, interviu ir esė autorė vertina ne tik kaip literatūrą, bet ir kaip liudijimą. Grudzinska-Gross ieško juose įvykių aprašymų, kurie suformavo idėjas ir jausmus, susijusius su smurtu ir kančia, taip pat apmąstymus ir išvadas, kurias Milošas padarė iš šios patirties.

Kadangi dabartinis viešasis gyvenimas vyksta Antrojo pasaulinio karo šešėlyje, autorė bando rasti pavyzdžių, kaip galvoti apie smurtą, esantį mūsų kasdienybėje, ir apie grėsmes, kurias jis kelia.

„Milošas buvo poetas, kuris mokėjo perteikti karo žiaurumą, nepakeisdamas jo paguodžiančiais klišėmis. Jo karo įvykių ir veiksmų vertinimas skyrėsi nuo to, kurį šiandien pristato oficiali Lenkijos politika istorijos atžvilgiu. Šis skirtumas yra viena iš priežasčių, kodėl atsirado ši knyga.“