Romano, garsaus prozininko Aleksejaus Makušinskio „Dimitrijus“, yra tikra laiko mašina, perkelianti skaitytoją tai į žiemišką 90-ųjų pradžios Maskvą, tai į Neramumų epochą. Istoriniai įvykiai – pirmasis pučas 1991 metais, „Baltojo namo“ gynimas, to paslaptingo personažo, kurį esame įpratę vadinti Dmitrijumi Pirmuoju, valdymas ir žūtis – susidėlioja į vieningą fantastinį paveikslą.

Ar tai realybėje, ar prote, ar pasakotojo beprotybėje, kuris pats savaime galbūt yra pagrindinė šios nepaprastos knygos mįslė.