Ilgą laiką buvo manoma, kad Vakarų kultūros istorija vystosi nuo mito prie logos. Mitas buvo suvokiamas kaip kintančių pasakojimų visuma, kurioje veikė dievai ir herojai, neturintys aiškios tapatybės ar ryškios „prasmės“. O su logu į civilizaciją įsiveržė aiškus konceptualumas ir filosofinis požiūris į pasaulį.

Tačiau pastaruoju metu ši nuomonė buvo radikaliai pervertinta. Pati mito ir logo priešprieša dabar kelia abejonių, o ta vaizdinė painiava, kuri buvo priskirta mitui, netikėtai atskleidė savyje šiuolaikinio pasaulio suvokimo bruožus, kurie yra daug sudėtingesni ir nestabilesni nei loginės ir sąvokinės schemos, taip brangios Apšvietos kultūrai.

Pagonystės dieviškųjų panteonų neapibrėžtumas atskleidė tiesiogines paraleles su šiuolaikinių tapatybių neapibrėžtumu.

Knyga remiasi mito aproprijacija modernizmo kultūroje (ypatingas dėmesys skiriamas Vladimiro Gandelmano poemai „Velimirova knyga“), o vėliau apima vis platesnį temų ratą, nuo kūniškumo iki kalbos ir subjekto suvokimo. Ji parodo, kaip pačios aktualiausios sąmonės formos įsisavina tai, kas dar neseniai mums atrodė archajiška.