Барбарос Грушка-Зых eilėraščiai yra gyvenimą patvirtinantys, išreiškiantys atsargų, neapeinantį nepatogių klausimų tikėjimą gyvenimo prasme. Rašyti, kad mestum iššūkį laikui ir laikinumo galiai, ieškoti trapių (ne)galimos egzistencijos harmonijos formulių – tai pagrindiniai tikslai, kuriuos kelia sau lenkų poetė.

Barbaros Gružka-Zych kūryba remiasi trimis pagrindais: kasdienio gyvenimo vertės suvokimu, savo moteriškumo priėmimu ir tikėjimu galimybe patirti sakralią patirtį kasdienybėje. Gružka-zych rašo eilėraščius visą savo gyvenimą, vykdydama savotišką žurnalistinį tyrimą. Ji tai daro kruopščiai, nors ir ne demonstratyviai. Tuo pačiu metu tyrimo objektu tampa ji pati.

Jos poetinė strategija – paslėptų įvykių reikšmių medžioklė, vykstanti tiek jos viduje, tiek jos psichofizinėje aplinkoje.