„Kartais klausiu savęs, kodėl man rašymui reikia figūros iš išorės: motinos, tėvo, Svetlanos. Kodėl negaliu rašyti apie save? Nes aš esu veidrodžio atspindinčio paviršiaus pagrindas. Metalinis padengimas. Galima ilgai žiūrėti į veidrodžio nugarinę pusę ir nieko nematyti, išskyrus smulkius blizgančios dulkės grūdelius. Aš atspindžiu realybę.“

Autofikcijos trilogiją, pradėtą knygomis „Žaizda“ ir „Stepė“, Oksana Vasiakina užbaigia romanu, kuriame bando atskleisti trumpo, beveik nesvaraus savo tetos Svetlanos gyvenimo paslaptį. Iš mažų atminties fragmentų susidaro sudėtingas vaizdas, kuriame sunkūs santykiai su motina, buitinė netvarka ir abejingumas savo likimui šalia beveik vaikiško pažeidžiamumo ir tyrumo.

Tačiau kuo giliau herojė panyra į pasakojimą apie Svetlaną, tuo stipriau ji suvokia nepertraukiamą ryšį su ja ir tuo daugiau sužino apie save ir savo rašymo prigimtį.

Oksana Vasiakina – rašytoja, „Licejus“ (2019) ir „NOS“ (2021) premijų laureatė.