Atsižvelgdamas į ankstesnį savo romaną („Raudonasis kryžius“, 2017), Saša Filipenka plačiai naudojo tikrus istorinius dokumentus. Jo naujame kūrinyje pati vaizduojama tikrovė pretenduoja tapti epochos dokumentu. Labiausiai nepasitikintiems: čia nėra nieko išgalvoto.

Yra miestelis, kurio pagrindinė įmonė yra kalėjimas. Yra vaikų namai, kurių gyventojų likimuose sužibo laimės spindulys. Situacijos, herojai, dialogai ir net policijos kankinimo metodai - viskas paimta iš gyvenimo. Ir prakeiktas klausimas apie gėrio kainą, kuri dėl tam tikrų priežasčių virsta blogiu, taip pat keliamas gyvenimo. Tiksliau - mirties.

„Saša Filipenka priklauso tiems jauniems autoriams, kurie iš karto tapo rimtais rašytojais. Norite sužinoti, apie ką galvoja šiuolaikinė jaunoji Rusija, skaitykite Filipenką“ (Svetlana Aleksijevič).